Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad žiemą pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą – gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi.

Rimties ir susikaupimo kupini ir 5- okų veidai, kurie šiandien, uždegdami žvakeles Jašiūnų Profesorių kapinaitėse, pagerbė ne tik miesteliui, bet visai Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimą.

Daugiau nuotraukų čia.

Lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja R.Nakrevičienė